Ačiū atradėjui "Banginis".
"Žemai už Neries – beržynų jūra, o joje tarp kalvų lyg bangų – nameliai nameliūkščiai kaip margaspalviai laiviūkščiai (gera man tarti lietuviškus žodžius, myliu juos), sodai sodeliai, kaimai kaimeliai paskrudintais, parausvintais stogais: Kryžiokai, Skirgiškės, Tartokas, Bratoniškės… Neskubėkime, pasidžiaukime, pakvėpuokime šiuo aukščiu, šiuo reginiu, šia gyvenimo akimirka, ji čia graži. Jei būčiau Kristus, būtinai ištarčiau:
Keliaukit, žmonės, aukštumomis – mano atminimui!.. Anapus atiteka Žalesos upelė.
Ten vietinis senukas yra pasakojęs, esą toks žydas Bratoniškis, XIX a. pradžioje išvykęs Amerikon uždarbiauti, per nelaimę neteko rankos, įmonės vadovas jam sumokėjo nemenką sumą su sąlyga, kad jis neskelbs apie tai ir išvažiuos. Tad žmogus su krūva pinigų grįžo į Lietuvą ir ant tos upelės įkūrė popieriaus įmonėlę, vėliau ji tapo tartoku (taip vadintos lentpjūvės), galiausiai malūnu (šis veikė net iki 2000 m.). Tarybmečio pabaigoje ten ketinta steigti poilsio bazę, nes prie malūno tyvuliavo gražus ežerėlis (užtvanka), šalia – Neris… Bet siūbtelėjus beatodairiško privatizavimo bangai kažkoks „verslininkas“ visa tai įsigijo ir ėmė „tvarkytis“ savo nuožiūra: išleido buvusį ežerą, sugraibė žuvis, nugriovė malūną, rąstus (jų, atvežtų net iš šiaurės kraštų, būta milžiniško storumo) išvežiojo… Beliko puikiausi užpelkėjimai, malūno pamatų akmenys ir aplinkinių žmonių keiksmai, nusivylimai, kad išvogtas mūsų kraštas ir Atgimimo idėja…". <...>
" K. Tiškevičius studijoje „Neris ir jos krantai“ (1858) rašė: „Perplaukėme mūsų kelyje vieną rėvą, po to ir antrą, Byra (Byry) vadinamą.“ Juozas Obelienius kruopščiai parengtoje knygoje „Lietuvos TSR vandens turistų keliai“ (1982) rašė: „Aukštas krantas negailestingai upės ardomas – status šlaitas jau spėjo nugriūti iki 50 m. Tai bene aukščiausia Neries atodanga. Upėje ilga Birių rėva.“ Č. Kudaba minėtoje knygoje rašė: „Vagoje ilga Byrų rėvų grandinė.“ „Turistų atlase“ (1994) ties ta vieta pažymėta Birai. O, tarkim, Vilniaus apylinkių žemėlapyje (2010) Byrų visai nebėra, tik anapus upės, vakariau – Bireliai. Priešais rėvą Skirgiškėse sodininkaujantys vilniečiai šios vietos pavadinimų dažniausiai nežino, tik vietinis senukas (gimęs XX a. trečiajame dešimtmetyje, be abejo, suslavėjęs) teigė, kad, jo atminimu, ta šiurpiai kriokianti rėva, skardis vadinti įvairiai: Tartoko, Bratoniškių… (Nesunku ir sprandą nusisukt besiaiškinant.)".
Koktu nesinorėjo tokios emocijos visos nenukopijuoti, tad šiek tiek daugiau nei istorija gavosi:-). Dar kart ačiū Banginiu. Gal kas energijos ir laiko po popierinius archyvus raustis turi?:-)
Šaltinis:
http://www.satenai.lt/2014/09/16/byru-revu-puseje/